Paliepių vėjo malūnas

Tai vieno iš Grūžių dvarų (Paliepių) malūnas, pastatytas 1881 m. dvaro šeimininko Antano Vladislovo Ruščico (1835–1895). Plytos statybai galėjo būti degtos Grūžių (Kalneliškių) Povilo Puzino keramikos fabrike (veikė 1880–1888 m.).

Apie 1894 m. dvarą perėmė Ruščico duktė Ona Julija (g. 1875) ir jos vyras inžinierius Juozapas Skripka-Skripkus (1870–1937), pagal kurio projektą pastatyta Grūžių bažnyčia (1824). Malūnas buvo sukamas vėjo. Paliepių dvaras tada buvo ekonomiškai silpnas, šeimininkas pritrūkdavęs pinigų atsilyginti už darbus. 1923–1925 m. nurodoma kita malūno savininko pavardė – Adolfas Rosijus (g. apie 1867), gyvenęs Paliepių dvare.

Dvaro sodyba sovietmečiu sunaikinta – jos vietoje pastatytas gyvulininkystės kompleksas. Malūnas pertvarkytas, girnas pradėjo sukti elektra. Po 1990 m. malūnas apleistas, įrenginiai išvežti.

Paliepių malūnas minimas B. Dauguviečio pjesėje „Žaldokynė“ (1947): pagrindinis personažas – aludaris, valstietis Jokimas Žaldokas, skambant dainai „Gimiau aš Pasvaly, mažajam miestely...“, apie save sako: „Kiek čia žmogaus, kiek galiūno būta. Du pūrus žirnių į Skripkaus mūrinį vėjo malūną bėgte užnešdavau... Pusgirnį pakeldavau, o dabar...“

Tai pats seniausias dar stovintis malūnas Pasvalio krašte.

Viršelyje nuotrauka iš pasvalia.lt 

Šaltiniai:

https://www.malunai.lt/rajonai/30

Kulevičius Salvijus. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos senųjų Pasvalio krašto vėjo malūnų tema. // http://siaurietiskiatsiverimai.psvb.lt/images/Rubrikos/Atsigrezimai_i_praeiti/2019-1-61-74.pdf

http://www.pasvalia.lt/nekilnojamasis-paveldas/416-paliepiu-vejo-malunas