Vaškų pieninė

Vaškų pieno perdirbimo bendrovė vadinosi „Yslykis“ (pagal upelio pavadinimą). Pirmoji pieninė pradėjo veikti 1926 m. Kiek vėliau ją perėmė „Pieno centras“ (centrinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga, įkurta 1927 m.). Pieninės pastatas išlikęs, dabar pritaikytas gyvenamiesiems butams. 1936 m. šalia pastatytas kitas pastatas, kur pieninė veikė iki 1977 m. Joje buvo gaminamas sviestas, varškė, kazeinas, net valgomieji ledai. Sviestą iš čia išveždavo siauruku (siaurojo geležinkelio traukiniu) į Šiaulius ar Panevėžį, iš ten gabendavo į Maskvą, o kas likdavo, atitekdavo vietos gyventojams. Sviestas būdavo formuojamas 20–25 kg gabalais.

Išlikęs ir naujesnis pastatas (1936) su modernizmo architektūros bruožais (dabar nenaudojamas, apleistas). Buvo įrengta ir ledainė produktams laikyti: netoliese iškasta kūdra, kurioje žiemą išpjaudavo ledus, juos sunešdavo į ledainę ir apipildavo pjuvenomis – patalpa išlikdavo vėsi ir vasarą.

Vaškų mokykloje net buvo įvesti pienininkystės kursai.

Tai vieninteliai išlikę pieno pramonės pastatai Pasvalio krašte, nors sovietmečiu pieninės veikė 8 rajono vietovėse. Centrinė pieninė buvo įsikūrusi Talačkonyse (įkurta 1948 m.), cechai veikė Saločiuose, Ąžuolpamūšyje, Krinčine, Pušalote, Joniškėlyje. 1970 m. Pasvalyje atidaryta sviesto gamykla, prie kurios prijungti po rajoną išsibarstę pieno cechai („Pasvalio sūrinės“ pradžia).

R. Grubinskienės nuotraukos 

Šaltiniai:

Balčiūnaitienė Kristina. Europos paveldo dienos. Pramonės architektūra Pasvalio krašte. // Darbas, 2025-10-03, Nr. 75.

Račienė Vilija Stanislava. Baltasis Pasvalio šaltinis. Jonava: leidykla „Jonava“, 2000.