Geografija ir gamta

Rajonas yra karstinių reiškinių zonoje. Rajono šiaurėje driekiasi Žiemgalos žemuma, o likusį plotą užima Mūšos-Nemunėlio žemuma.

Prieš 350 milijonų metų čia, kur dabar yra Pasvalio kraštas, plytėjo vandens baseinas – senovinės negilios marios, kurios, nuosėdoms kaupiantis, seklėjo. Dugne susidarė gipso klodai, juos uždengė kitokios nuosėdos, ir vanduo turėjo „pasitraukti“. Todėl Pasvalio rajonui būdingi karstiniai reiškiniai – smegduobės. Sniego ir lietaus vanduo tirpdo slūgsančius gipso klodus. Ištirpusio gipso vietoje atsiranda tuštuma. Kai ji pasidaro tokio dydžio, kad viršuje likęs žemės sluoksnis nebeatlaiko savo svorio, prasideda griūtis – susiformuoja smegduobė.

Paviršių lygino slinkdami ledynai. Maždaug 1 km storio ledo luitai sustodavo ir 200–300 metų „ilsėdavosi“, palikdami išgulėtas daubas. Ledynmečiai atnešė didžiulius riedulius, iš kurių iki šiol išlikę Petraičių (Daujėnų seniūnijoje) ir Banionių (Pumpėnų seniūnijoje) akmenys. Ledynmečių palikimas yra ir žvyro, smėlio sluoksniai, molingos dirvos.

Grūžių apylinkėje, ties Kriaušiškių kaimu, yra aukščiausia Pasvalio rajono vieta – Velniakalnis, iškilęs iki 75,2 metrų. Žemiausia vieta –16 metrų virš jūros lygio – yra Mūšos slėnyje ties Latvijos siena.

Lėvens žemumoje yra keli mineraliniai šaltiniai. Jų vanduo yra mineralizuotas kalcio sulfato druskomis ir tinka gydymui. 1923 m. gydytojas K. Armonas Pasvalyje įkūrė nedidelę sanatoriją. Čia atvykdavo nemažai ligonių, sergančių reumatu, sąnarių uždegimu, lėtinėmis odos ligomis. Kasmet gydydavosi iki 200 žmonių. Pasvalio miesto teritorijoje yra Žalsvasis šaltinis.

Per rajoną teka Mūša ir jos intakai: Mažupė, Lėvuo, Pyvesa, Tatula, Jiešmuo. Ežerų rajone nėra, telkšo 4 tvenkiniai.

Mūšos upė tapo viena pirmųjų prekybinių vandens kelių tarp Šiaurės Lietuvos ir Rygos. Iš Lietuvos buvo vežamos žemės ūkio gėrybės, bitininkystės, medžioklės produktai, o iš Rygos – amatų, metalo gaminiai, druska ir pan. Taip buvo jau XIII amžiuje.

Rajono miškingumas – 16,3 %. Būdingi beržynai, pušynai, drebulynai, yra eglynų, mišriųjų miškų. Didžiausi miškai – Jakūbonių, Moliūnų, Žaliosios girios dalis.

Rajone yra du piliakalniai: Migonių (dar vadinamas Šimonių ir Sindriūnų vardais) ir Ąžuolpamūšės. Tyrinėtojai mano, kad jie buvo gynybiniai ir saugojo nuo kalavijuočių skverbimosi gilyn į kraštą iš Rygos pusės.