Šimoliūnas Leonidas

Rašytojas ir mokytojas Leonidas Šimoliūnas gimė 1945 m. kovo 19 d. Papyvesių kaime, Pasvalio r. Mirė, sulaukęs vos 50-ies, 1995 m. rugsėjo 7 d.

Skaitytojams jis pažįstamas kaip humoreskų kūrėjas: rinkinys „Be dūmų“ išleistas jau po autoriaus mirties 1996 m., bet L. Šimoliūnas savo kūrinius intensyviai spausdino respublikiniuose leidiniuose: jį priėmė „Literatūra ir menas“, „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Šluota“, „Valstiečių laikraštis“, „Tarybinis mokytojas“ ir t. t. Visgi pats autorius teigė, kad jam „humoreskų rašymas nėra tikra kūryba“, tikrąja kūryba laikė noveles (yra likę ir eilėraščių).

Noveles galime skaityti pasvaliečio kultūrininko Algimanto Kaminsko-Krinčiaus dėka: jis Leonido tekstus 2003 m. sudėjo į dvi knygas: „Gyvenimo žavesys“ ir „Anapus kančios ir džiaugsmo“. Jose yra 25 novelės. Jos gana aukšto meninio lygio, tad Leonidas Šimoliūnas galėjo būti greta kitų to meto lietuvių novelistų. Bet gal gyventa ne laiku (sovietmetis, paskui nepriklausomybės pradžia) ir ne ten (provincijoj, ne didmiestyje, ne sostinėje). Nepavyko išsiveržti, prasimušti, nors ir bandyta – 1982 m. leidykla atmetė jo knygos rankraštį. Galbūt jo proza – su potekstėmis, filosofine plotme, egzistenciniu liūdesiu (artima Broniaus Radzevičiaus kūrybai) – buvo „netinkama“ tam laikui, ji skirta kantriam, atidžiam ir išprususiam skaitytojui. Tad L. Šimoliūnas liko laikraščių ir žurnalų autoriumi.

Leonidas Šimoliūnas pagal profesiją buvo ir mokytojas: Krinčine mokė prancūzų kalbos, dailės ir kūno kultūros. Mokytojo tematika jo novelėse ir humoreskose gana dažna.

Regina Grubinskienė