Brazdžionis Bernardas

Gimė 1907 m. vasario 2 d. (pagal naująjį kalendorių vasario 14 d., bet šios datos poetas nepripažino). Gimtinė – Stebeikėlių k. Pasvalio r. 1908–1914 m. su tėvais gyveno JAV. Sugrįžę iš emigracijos, apsigyveno Žadeikių dvare. Tėvai čia ūkininkavo, laikė karves ir avis. Vaikystės žeme poetas laikė Žadeikius, o Stebeikėlių net neprisiminė.

Mokėsi Pasvalio pradžios mokykloje, o 1918 m. mokyklą atidarė Žadeikiuose – ją baigė 1920 m. Žadeikių dvarą atidavus kitiems gyventojams, Brazdžioniai apsigyveno Biržuose – mama išnuomojo kambarį Kęstučio g. Tėvas išvyko į Argentiną, sesuo į Braziliją. Biržuose Bernardas pragyveno 8 metus: 1921–1929 m. mokėsi Biržų gimnazijoje.

Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių literatūrą, bet studijų nebaigė. Buvo įstojęs į Meno mokyklą. Dirbo „Sakalo“ leidykloje, vadovavo Maironio literatūros muziejui. 1934 m. sausio 1 d. susituokė su Aldona Irena Stanionyte, kilusia iš Joniškio.

Iš Lietuvos 1944 m. pasitraukė jau 5 asmenų šeima: Bernardas, žmona Aldona, sūnūs Algis ir Dalius, dukra Saulė. Vokietijoje Bernardui teko kasti apkasus, bet pavyko gauti medicinos pažymą, jog tokiam darbui netinkamas, tada įsidarbino plieno fabrike – šlifavimo ceche plovė pjūklelius. 1949 m. šeima apsistojo Ravensburge, čia Bernardas dirbo literatūros mokytoju lietuvių gimnazijoje.

Į Ameriką Brazdžioniai išvyko 1949 m. Iš pradžių gyveno Bostone, Bernardas dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ leidykloje Visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi, redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“. 1955 m. apsigyveno Los Andžele, buvo žurnalo „Lietuvių dienos“ vyriausiasis redaktorius (1955–1972). Išėjęs į pensiją, 1974 m. Vistoje, Los Andželo priemiestyje, nusipirko žemės sklypą, pasistatė namus, ūkininkavo: ūkyje buvo bitės, žąsys, kalakutai, kiaulė, sodas, daržas. Čia gyveno 13 metų.

Mirė poetas 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele, JAV. Liepos 31 d. palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Bern. Brazdžionis rašyti eilėraščius pradėjo 1924 m. Savo kūrybą skyrė Dievui ir Tėvynei. Poetas buvo sutapęs su tautos likimu – telkė tautą, netekus nepriklausomybės ir vėl ją atgaunant. Sukūrė nemažai sakralinių eilėraščių. Gyvenant poetui, išleistas 21 eilėraščių rinkinys ir 24 knygos vaikams (Vytės Nemunėlio slapyvardžiu). Bern. Brazdžionis teigė: „...mano daugelis posmų gimė iš skausmo, iš sielvarto, iš ilgesio. Būdamas namie ramiais laikais, nebūčiau parašęs „Šaukiu aš tautą“ arba „Baltas baltas kaip vyšnios viršūnė per pasaulį, per amžius keliauja žmogus“; „Išeivijoje mes gyvenom Lietuva. Ji buvo mūsų širdy.“

Amerikoje Bernardas Brazdžionis gyveno labai kukliai. Nesukaupė jokių turtų, liko tik didžiulė biblioteka. Su juo bendravę žmonės prisimena kaip paprastą, mielą žmogų, gerą bičiulį, įdomų pašnekovą. Buvo linksmas, nuotaikingas žmogus, rodė dėmesį kitiems, mėgo juokauti (rašė ir humoristines eiles, kupletus, kalambūrus). Mėgo fotografuoti, gražiai piešė. Buvo stilingas.

Regina Grubinskienė