Matuzevičius Eugenijus

Gimė 1917 m. gruodžio 24 d. Rusijoje, Volgogrado srityje, kur tėvai buvo apsigyvenę kaip I pasaulinio karo pabėgėliai. Į nepriklausomą Lietuvą šeima parvažiavo 1921 m. ir apsigyveno Krinčine, kur buvo tėvo giminės šaknys. 1931 m. pasistatė namą, kuris iki šiol išlikęs, įrengtas muziejus. Tėvas pagal išsilavinimą buvo vaistininkas, todėl ir Krinčine įsteigė vaistinę. Mama Klaudija buvo rusė, pasiturinčių pirklių dukra, išsilavinusi aristokratė, muzikali (skambino fortepijonu).

Krinčine, Žalgirio g. esančiame tėvų name, Eugenijus buvo įsikūręs nuo 1988 metų, čia vasarodavo. 1994 m. birželio 20 d. čia ir mirė. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

E. Matuzevičius, baigęs Biržų gimnaziją, VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų apsigyveno Vilniuje, dirbo mokytoju, redaktoriumi, literatūros konsultantu Rašytojų sąjungoje. Eilėraščius pradėjo rašyti, besimokydamas Biržų gimnazijoje. Pirmoji knyga „Pavasario taku“ išėjo 1941 m. Per 61 kūrybos metus išleido 15 knygų. Pagal jo žodžius yra sukurta nemažai dainų.

1977 m. knyga „Žalios metų salos“ įvertinta Valstybine (tuomet LTSR) premija. Švenčiant poeto 70-metį (1987), išleisti dviejų tomų „Rinktiniai raštai“. Poeto 100-mečiui (2017) išleista knyga apie E. Matuzevičiaus gyvenimą: Mindaugas Tamošaitis „Mes esam šiaurės krašto...“ (Vilnius: „Sofoklis“).

E. Matuzevičius priklausė „žemininkų“ kartai, bet, priešingai nei kiti emigravę poetai, liko gyventi Lietuvoje. Domėjosi savo bendražygių gyvenimu ir kūryba, džiaugėsi, palaikė. Sovietmečiu siuntė į Ameriką knygas K. Bradūnui, nors buvo pavojinga. Siuntė ir V. Mačernio eilėraščių nuorašus. Ieškojo žinių apie draugo poeto B. Krivicko žūtį ir palaidojimo vietą. Ne kartą buvo valdžios institucijų bartas, perspėtas, bet ėjo savo keliu.

Jo brolis Leonardas Matuzevičius, taip pat poetas, buvo ištremtas į Sibirą kaip politinis kalinys. Eugenijus padėjo jam išgyventi tremties metais.

Regina Grubinskienė