Bitaitis Ignas

Knygnešys, daraktorius, rašytojas.

Gimė 1875 m. rugpjūčio 26 d. Lumbelių k., Pakruojo r., mirė 1900 m. rugsėjo 22 d. Tbilisyje (Gruzija). Tėvai – neturtingi bajorai, turėjo apie 2 ha žemės. Vaikystėje piemenavo, žiemomis mokėsi Joniškėlio pradinėje mokykloje, Rygoje. Tėviškėje laisvalaikiu slaptai mokė vaikus – daraktoriavo. Susipažinęs su Jurgiu Bieliniu ir jo paragintas metė tarnybą. Pradėjo nešti lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos. Platino Linkuvos krašte. Buvo žinomas kaip laisvamanis. Bendradarbiavo su Gabriele Petkevičaite-Bite, Jonu Žąsinu ir kitais, įkūrė slaptą bibliotekėlę.

Kaimynas J. Pliura įskundė jį Pasvalio policijos viršininkui. 1898 m. lapkričio 5 d. per kratą jo namuose uriadnikas rado 63 knygų bibliotekėlę, iš jų 52 lietuvių kalba, taip pat rankraščių, eilėraščių apmatų, scenos veikalų.

9 mėn. buvo Panevėžio kalėjime, ten susirgo džiova. 1900 m. vasario 9 d. dviem metams ištremtas į Tbilisį Gruzijoje, ten ir mirė.

Ignas Bitaitis ne tik platino, bet ir pats leido kūrinius: draudžiamoje spaudoje skelbė eilėraščius, publicistikos straipsnius. 1896 m. įdavė knygnešiui P. Šėmbeliui nunešti į Bitėnus M. Jankui rankraštį ir pinigų šiam rankraščiui spausdinti: tas rankraštis – tai eiliuota apysaka „Laukinis kvietkelis“ (išspausdinta 1898 m., pasirašyta Kaltunio slapyvardžiu). Nemaža kūrybos dalis (apysaka „Viensėdis“, drama „Dėl pačios“) yra dingusi. Bendradarbiavo laikraščiuose „Varpas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Ūkininkas“.