Kalneliškių (Didžiųjų Grūžių) dvaras

Buvęs vienas garsiausių Pasvalio krašto dvarų, dabar sunykęs.

Dvarvietė yra apie 1 km į pietus nuo Kalneliškių kaimo, Pasvalio r. XIX a. šis dvaras buvo garsiausias iš keturių Grūžių dvarų. Manoma, kad mediniai dvaro rūmai pastatyti apie 1782 m. Rūmus puošė prieangis su unikaliomis kolonomis, baltos langinės. Priklausė Marijai Stašauskaitei.

Po jos mirties (1864) dvaras atiteko krikšto sūnui bajorui Tadui Povilui Puzinui. Jis buvo Panevėžio apskrities bajorų maršalka, išsilavinęs žmogus. 1865 m. perėmęs dvarą, moderniai jį pertvarkė, pastatė mūrinius ūkinius pastatus, augino veislines karves, kiaules, avis, užveisė vaismedžių medelyną. Aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose steigė krautuves, kredito bendroves, atidarė plytinę. Didieji Grūžiai tapo apylinkių ekonominio ir visuomeninio gyvenimo centru.

1880 m. T. P. Puzinas Didžiuosiuose Grūžiuose pastatė dailiosios keramikos fabriką. Jam vadovavo aukštos kvalifikacijos specialistas vokietis Miuleris, dirbo meistrai iš Austrijos, Lenkijos. Tai buvo vienintelė Lietuvoje tokia įmonė. Fabrike buvo gaminami aukštos kokybės keraminiai dirbiniai, turėję ir meninę vertę: prabangios vazos, skulptūros, statulėlės, dekoratyviniai kokliai, grindų plytelės, puošnūs indai (lėkštės, ąsočiai) ir kt. Dirbiniai išsiskirdavo ne tik kokybe, bet ir puošnumu – įvairiaspalve (žalsva, ruda, balta ir kt.) glazūra, ornamentika. Jie būdavo parduodami ir Lietuvoje, ir Rusijos miestuose, pelnydavo apdovanojimus Rygos, Sankt Peterburgo parodose. Visa fabriko produkcija ženklinta firminiu antspaudu ,,Gružanskij gončarnyj zavod P. Puzina“ arba tam tikru ženklu su Puzino inicialais. Fabrikas buvo ir meistrų mokykla, rengė specialistus: 1882–1884 m. fabrike dirbo ir kartu mokėsi apie 30 mokinių, per 8 m. parengta apie 100 mokinių.

Fabrikui išlaikyti reikėjo nemažai lėšų. Dvaro savininkas buvo ir mecenatas (pvz., Vaškų bažnyčios statybai skyrė 65 tūkst. rublių). Be to, per daug patiklus, ir dvaro tarnautojai daug lėšų iššvaistė. 1888 m. keramikos fabrikas bankrutavo, dvaras ir visas turtas parduotas iš varžytinių. Dėl skolų 1890 m. Povilas Puzinas neteko bajoro teisių ir buvo ištremtas 10-čiai metų į Irkutską. Grįžti į Lietuvą neleista. Mirė ir palaidotas Ukrainoje, Vinicoje. Fabriko pastatai neišliko.

1926–1990 m. dvare veikė pradinė mokykla. Sovietmečiu čia buvo įkurti ir kultūros namai, kolūkio valgykla, vėliau – Kalneliškių žemės ūkio bendrovės kontora, biblioteka (iki 2001 m.).

Dvaro pastatą yra įsigijęs vilnietis verslininkas, bet viską palikęs likimo valiai. Šiuo metu dvaras sunykęs: puošnios krosnys išardytos, fabrike gaminti glazūruoti kokliai išlupti, išdaužyti, likę pastatų griuvėsiai.

Koklių fragmentų galima pamatyti Grūžių krašto muziejuje, Vaškų Šv. Juozapo bažnyčios šventoriaus tvoroje išlikę fabrike pagaminti keraminiai horeljefai. Fabriko gaminių turi Biržų krašto muziejus „Sėla“.