Kunigas, tautosakininkas, vertėjas.
Gimė 1873 m. rugsėjo 3 d. Krikščiuose, Biržų r. Mokėsi Papilio liaudies mokykloje rusų kalba, 6 klases baigė Šiaulių gimnazijoje. 1890 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. 1896 m. įšventintas kunigu. Paskirtas vikaru Liepojoje. 1900 m. klausėsi paskaitų Friburgo universitete (Šveicarija).
Nuo 1893 m. pradėjo užrašinėti liaudies dainas. Pirmasis rašinys „Rūta mūsų dainose“ išspausdintas 1895 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“. Bendradarbiavo ir kituose leidiniuose: „Tėvynės sargas“, „Vienybė“, „Rygos balsas“, „Lietuvių balsas“ ir kt.
1907–1915 m. tarnavo vikaru Nemunėlio Radviliškyje, Biržų r. 1910 m. jį aplankė suomių tautotyrininkas dr. Augustas Robertas Niemis, jų draugystė tęsėsi iki A. R. Niemio mirties. Jam padedant, 1912 m. išleido rinkinį „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“, vėliau – „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“, 1913 m. suomių kalba „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimus“ (lietuviškai 1932 m.). Beveik porą metų gyveno Suomijoje, išmoko kalbą ir išvertė į lietuvių kalbą suomių epą „Kalevala“, A. Kivio „Septyni broliai“.
Grįžęs į Lietuvą, 1918–1920 m. klebonavo Pušalote. 1919 m. gegužės 1 d. bolševikų apkaltintas ryšiais su „baltąja gvardija“, suimtas ir uždarytas į Panevėžio kalėjimą. Rašė: „Pušaloto parapijiečių rūpesčiu ir Dievo parama, teisme buvau išteisintas ir paleistas, o po to, kai bolševikai buvo išvyti iš Panevėžio, laimingai sugrįžau į savo parapiją.“ Grįžo gegužės 15 d.
Nuo 1920 m. Kaune dirbo karo ligoninės, karo policijos mokyklos kapelionu, Kauno Įgulos bažnyčios rektoriumi, 1933 m. tapo Žemaičių vyskupijos garbės kanauninku, 1938 m. – vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. 1949 m. sovietų valdžios ištremtas į Veliuoną.
Mirė 1950 m. sausio 14 d. Kaune. Palaidotas 1939–1940 m. jo paties lėšomis pastatytoje Mieleišių kapinių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčioje, Biržų r. (architektas Jonas Kova-Kovalskis).
1991 m. išleistas dienoraštis „Juodasis kryžius arba palydėti pasmerktieji“ (pakartota 2006 m.).