Vileišis Petras

Gimė 1851 m. sausio 25 d. Medinių k., Pasvalio r. 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1874 m. – Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Peterburge vertėsi privačiomis pamokomis ir kt. darbais, leido ranka rašytą laikraštėlį „Kalvis – melagis“. 1876–1878 m. išleido kelias savo knygeles (tarp jų – apysaką „Jonas ir Aniutė“) lotyniškomis raidėmis. 1878 m. kreipėsi į Rusijos vidaus reikalų ministrą dėl knygų spausdinimo lietuvišku raidynu. 1880 m. įteikė dar vieną prašymą-memorandumą dėl lietuviškos spaudos.

1881 m. baigė Sankt Peterburgo kelių inžinierių institutą. Buvo paskirtas Maskvos apygardos geležinkelių valdybos dirbtinių statinių skyriaus viršininku, paskui Susisiekimo ministerijos etatiniu inžinieriumi ir komandiruotas į Rostovą statyti tilto per Doną. 1883 m. išvyko į Belgiją susipažinti su nauja geležinių tiltų statybos technika, naudojant kesonus. Įkūrė statybos firmą ir statė geležinius tiltus Rusijoje: buvo darbų vykdytojas, geležinkelių ruožo viršininkas.

1883 m. Ragainėje išleido pirmąją nelegalią lietuvišką knygelę „Trys pamokslai apie gaspadorystę dėl gaspadorių sodiečių“. 1883–1904 m. parašė ar išvertė iš kitų kalbų ir savo lėšomis išleido apie 100 šviečiamojo pobūdžio knygelių. Bendradarbiavo J. Basanavičiaus „Aušroje“, V. Kudirkos „Varpe“ (rėmė materialiai). Nuo 1888 m. rašė mokslinius straipsnius apie tiltų statybą. Buvo apdovanotas Šv. Stanislovo III laipsnio ordinu. 1889 m. Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkui įteikė raštą dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo (grasinta represuoti). 1896–1897 m. dėl lietuviškos spaudos kreipėsi į kunigaikštį A. Obolenskį, į vidaus reikalų ministrą (apkaltintas antivalstybiniu darbu).

1899 m. grįžo į Vilnių. Įsitraukė į slaptos Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijos veiklą, materialiai rėmė jos kovą dėl lietuvių kalbos teisių. Įsteigė geležies dirbinių gamyklą (1900). P. Nerio slapyvardžiu išleido pirmuosius lietuviškus fizikos ir geometrijos vadovėlius. 1900–1904 m. ne kartą kreipėsi raštu į finansų, vidaus reikalų ministrus dėl lietuviškos spaudos. 1904 m. panaikinus draudimą, Vilniuje įsteigė spaustuvę ir lietuvišką knygyną. 1904 m. gruodį pradėjo leisti pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“ (ėjo iki 1909 m. kovo mėn.), pats jį redagavo.

1901–1905 m. buvo Vilniaus miesto dūmos narys, dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, kūrė Tautiškąją lietuvių demokratų partiją, rūpinosi Lietuvių mokslo draugijos steigimu.

1906 m. pasistatė namus Vilniuje, Antakalnyje. Jie tapo kultūrinio gyvenimo centru, čia atkelta spaustuvė. 1907-01-09 atidarė pirmąją lietuvių dailės parodą. Kartu su bičiuliais įsteigė Lietuvių mokslo draugiją, pirmąją lietuvišką mokyklą Vilniuje.

Išsekus santaupoms, pardavė dirbtuves, knygyną, spaustuvę ir 1908 m. su šeima vėl išvyko uždarbiauti į Rusiją. Rusijoje vadovavo tiltų statyboms, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, rūpinosi Lietuvos valstybės atkūrimu.

1921 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Dirbo Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku, 1922–1923 m. – Lietuvos susisiekimo ministru, paskui Inžinierių tarybos prie Susisiekimo ministerijos pirmininku.

Su žmona Alina Moščinskaite-Vileišiene užaugino 6 vaikus. Mirė 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje, buvo palaidotas Kauno bazilikos rūsyje. 1935 m. palaikai perlaidoti Vilniuje, Vileišių šeimos kape Rasų kapinėse.

1934 m. Pasvalio aukštesnioji komercinė mokykla pavadinta Petro Vileišio vardu, 1935 m. prie mokyklos atidengtas skulpt. V. Grybo sukurtas paminklas, prie Medinių kaimo pradinės mokyklos atidengtas St. Gegecko sukurtas paminklas P. Vileišiui (kryžius).

Šaltiniai:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Petras_Vilei%C5%A1is

Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos muziejaus archyvai