1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo kovos už jos įtvirtinimą. 1918–1920 m. vyko karai su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.
1918 m. gruodį į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonosios armijos Vakarų armija ir 1919 m. sausio pradžioje pasiekė liniją Ryga-Bauskė-Panevėžys-Ukmergė-Trakai-Lyda. Vasario 7 d. prie Kėdainių į mūšį stojo Lietuvos kariuomenė. Lietuvos kariuomenę sudarė 1oji brigada („Vilkmergės grupė“) ir 2oji brigada („Panevėžio grupė“), kuri susidėjo iš 2-ojo pėstininkų pulko, Marijampolės, Panevėžio ir Joniškėlio batalionų ir dviejų baterijų. Kovos veiksmai baigėsi spalio 2 d. Lietuvos kariuomenė saugojo frontą prie Dauguvos iki 1920 m. sausio 5 d. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis.
1919 m. liepą pradėjo puolimą bermontininkai. Iki lapkričio 20 d. jie buvo pasiekę liniją Suostai-Kriukai-Pašvitinys-Lygumai-Radviliškis-Šiauliai-Šiluva-Viduklė-Jurbarkas. Lapkričio 22 d. Antantės komisijos nutrauktą mūšį bermontininkai pralaimėjo ir iki gruodžio 15 d. visiškai paliko Lietuvos teritoriją.
1919 m. balandžio 19 d. Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė. Prasidėjus Raudonosios armijos puolimui prieš Lenkiją, pastarosios kariuomenė atsitraukė. 1920 m. liepos 15 d. Vilnių pasiekė Lietuvos kariuomenė. Kovos tęsėsi iki lapkričio pabaigos.
1918 m. pabaigoje judėjimas už Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo ir Pasvalio krašte. Parapijose buvo išrinktos Atstovų tarybos, kurių nariai įkūrė Pasvalio valsčiaus tarybą. Vyko susirėmimai su socialistinės santvarkos palaikytojais, kuriems padėjo Rusijos raudonarmiečiai. Joniškėlyje įkurtas „mirties batalionas”, kuris buvo įjungtas į Lietuvos kariuomenės 2-ąją brigadą. Raudonarmiečiai buvo atremti. Joniškėlio, Pasvalio ir kitų miestelių savanoriai dalyvavo Rytų Lietuvos išvadavimo žygyje.
Šiose kovose dalyvavo ir narsa pasižymėjo nemažai Pasvalio krašto žmonių. Tai ir Lietuvos kariuomenės savanoriai, partizanai, šauliai ir policijos, pasienio įstaigų tarnautojai.