Šimoliūnas Leonidas

Rašytojas ir mokytojas gimė 1945 m. kovo 19 d. Papyvesių kaime, Pasvalio r. Mirė, sulaukęs vos 50-ies, 1995 m. rugsėjo 7 d.

Skaitytojams jis pažįstamas kaip humoreskų kūrėjas: rinkinys „Be dūmų“ išleistas jau po autoriaus mirties 1996 m., bet L. Šimoliūnas savo kūrinius intensyviai spausdino respublikiniuose leidiniuose: jį priėmė „Literatūra ir menas“, „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Šluota“, „Valstiečių laikraštis“, „Tarybinis mokytojas“ ir t. t. Visgi pats autorius teigė, kad jam „humoreskų rašymas nėra tikra kūryba“, tikrąja kūryba laikė noveles (yra likę ir eilėraščių).

Noveles galime skaityti pasvaliečio kultūrininko Algimanto Kaminsko-Krinčiaus dėka – jis 2003 m. išleido dvi knygas: „Gyvenimo žavesys“ ir „Anapus kančios ir džiaugsmo“. Jose yra 25 novelės. Pagal jų meninį lygį L. Šimoliūnas galėjo būti greta kitų to meto lietuvių novelistų. Tačiau gyventa ne laiku (sovietmetis, paskui nepriklausomybės pradžia) ir ne ten (provincijoj, ne didmiestyje, ne sostinėje), gal todėl nepavyko iškilti kaip rašytojui, nors ir bandyta – 1982 m. leidykla atmetė jo knygos rankraštį. Tokia proza – su potekstėmis, filosofine plotme, egzistenciniu liūdesiu (artima B. Radzevičiaus kūrybai), matyt, buvo „netinkama“ tam laikui. L. Šimoliūnas liko laikraščių ir žurnalų autoriumi.

Jis pagal profesiją buvo ir mokytojas: Krinčine mokė prancūzų kalbos, dailės ir kūno kultūros. Mokytojo tematika jo novelėse ir humoreskose gana dažna.