Vartojama rytų aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarmė.

Pasvalio krašto šnektos yra rytų aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarmės dalis, kurioje išlaikomos svarbiausios ypatybės: tai visuotinis kirčio atitraukimas, bendrinės kalbos dvigarsių am an em en neišlaikymas ir nevienodas nosinių balsių ą, ę tarimas, nekirčiuotų arba atitrauktinį kirtį turinčių i, u platinimas, žodžio galo redukcija (trumpėjimas). Visa panevėžiškių tarmė skyla į dvi dalis: šiaurinę, arba šiaurės panevėžiškius, ir pietinę, arba pietų panevėžiškius. Šiaurės panevėžiškių tarmės plotui galima priskirti beveik visą Pasvalio rajono teritoriją, išskyrus siaurą juostą į rytus nuo Saločių, Pasvalio, Berklainių.

Kaip minėta, ši tarmė pasižymi savitu kirčiavimu – kirtis iš galūnės (išskyrus tvirtapradiškas galūnes, bet ne visada) atitraukiamas į žodžio pradžią dažniausiai per vieną skiemenį (màž`s vaikèl`ŝ – mažùs vaikeliùs). Skiemenyje, gavusiame atitrauktinį kirtį ir turinčiame senovinius balsius i, u, šie balsiai pakinta: u visais atvejais virsta ọ (sọk` – sukù), i prieš kietąjį priebalsį virsta garsu ọ, prieš minkštąjį – ẹ (rẹš` – rišù). Panašiai elgiamasi ir su tvirtagališkai kirčiuotais arba visai nekirčiuotais dvigarsiais, kurie pirmajame dėmenyje turi bendrinėje kalboje vartojamus i, u, pvz., pọl̃k`s – pul̃kas, kọm̃p`s – kum̃pas, vol̃k`s – vil̃kas, pẹr̃kt` – pir̃kti. Kirčiuotus trumpuosius balsius i, u ilgina (vys`s – vìsas, būva – bùvo, pyrm`s – pìrmas). Apie Pasvalį, Saločius vietoje tvirtapradžių ám án ém én tariami úm ún ím ín, bet vietoje tvirtagalių ir nekirčiuotų arba turinčių atitrauktinį kirtį dvigarsių jie tariami kaip ọm ọn ẹm ẹn (lúŋg`s – lángas, bet lọŋgẽl`ŝ – langẽlis). Apie Vaškus, Joniškėlį, Pušalotą minėti dvigarsiai yra platinami, t. y. tariami su balsiniais segmentais ọ ẹ.

Galūnėse vietoje trumpųjų balsių ir ilgųjų į, y tariami labai neaiškūs redukuotieji, arba murmamieji, balsiai (nãm`s – nãmas, bàr` – barù, žàl` – žalià, žalì’, su pãgal` – sù pãgaliu). Kai susidaro sunkiai ištariama priebalsių samplaika, gali būti įterpiamas vienas iš šių garsų: ẹ, ọ, ε (sãpẹn`s`, sãpọn`s – sãpnas, Pẽtεr`s, Pẽtọr`s – Pẽtras). Didžioji šiaurės panevėžiškių dalis tvirtagalius ir nekirčiuotus dvibalsius au, ai, ei žodžio gale keičia garsais ọ, ε, ẹ (dàrọ – daraũ, stàtε – statai).

Išskirtina ir kitų tarmių atstovams krintanti į akis šiaurės panevėžiškių tarmės ypatybė – prielinksninė vietininko raiška, arba konstrukcija – tarp su linksniuojamo žodžio kilmininku (tar̃p/ter̃p/tèp kešẽnẹs – kišẽnėje), ilgesnės asmeninių įvardžių formos (ašẹn, tujẹn, jin), dažnas žodžių giminių ir linksniuočių mišimas (saldaine – saldainis, sūnε – sūnūs, pyktus/pyktọs – piktì).

Iš įdomesnių tarmės ypatybių galima paminėti ir leksiką – šiam kraštui būdingus žodžius (bliauti, bumbulas, buza, deglė, dribtelėti, dūlis, ėglis, išturėti, gargalis, gižti, gurgždas, kermenti, kertė, kieminėti, lėpti, mauroti, minkštimas, mukti, nebuvėlis, nuturėti, pagairė, pamielės, purpsoti, ripkutė, robloti, suodys, šnypštukas, traiškyti, vaikyti, veltynės, zauksoti, zvimpti, žabalas, žliaubti ir kt.).

Parengė Genovaitė Kačiuškienė