Lietuvių ir vokiečių filosofas, klasikinis filologas, mokslo istorikas, humanitarinių m. daktaras, profesorius.
Gimė 1884 m. sausio 27 d. Juodžionyse, Pabiržės vlsč., Panevėžio apskr. (dabar – Pasvalio r.), bajorų šeimoje. Mirė 1960 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijoje, Bonoje. Sesuo Marija Justina Šilkarskytė-Arsenjeva.
Mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava) gimnazijoje.
1910 m. baigė Maskvos universitetą, kur studijavo istorijos-filologijos fakultete.
1917 m. Tartu universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Būties problema“. Po metų, 1918 m., tame pačiame universitete buvo išrinktas profesoriumi.
1914–1919 m. dėstė filosofiją Tartu universitete, graikų kalbą ir literatūrą – 1919–1920 m. Vilniaus universitete, 1924–1940 m. – Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas). Nuo 1926 m. Graikų kalbos mokslo ir literatūros katedroje tapo ordinariniu profesoriumi.
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. dėstė Bonos universitete (V. Solovjovo filosofiją, slavų kultūrų istoriją).
Filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos V. Solovjovo ir G. Teichmüllerio koncepcijos. Veikale „Tipingosios filosofijos sistemos: Materializmas – Idealizmas – Spiritualizmas“(1925) nagrinėjo metafizikos klasifikacijos klausimą, metafiziką skirstė į materializmą, idealizmą ir spiritualizmą (jį tapatino su personalizmu).
Veikale „Solovjovo visavienybės filosofija“ (Solowjews Philosophie der All-Einheit, 1932) pateikė V. Solovjovo filosofijos apžvalgą; šis veikalas daug prisidėjo prie V. Solovjovo filosofijos populiarinimo Vakarų Europoje. Į vokiečių kalbą išvertė daugelį V. Solovjovo veikalų, išleido jo raštų rinkinį (3 t. 1952–1957).
Parašė platų įvadą Platono dialogams „Sokratas ir jo Evangelija“(1935). Sokratą laikė ne filosofu teoretiku, bet moralistu praktiku. Tyrinėjo G. Teichmüllerio filosofiją („Teichmüllerio filosofijos raida / Teichmüllers philosophischer Entwicklungsgang“, 1938), paskelbė jo susirašinėjimą su R. H. Lotze, W. Dilthey, R. C. Euckenu ir dienoraščius „Teichmüllerio ryšiai su amžininkais“ (Teichmüller im Verkehr mit seinen Zeitgenossen, 1940), parašė jiems įvadines pastabas, filosofinius komentarus. 1948 m. išleido vokiečių filosofo A. Dyroffo (1866–1943) raštus ir tyrinėjo jo biografiją („Adolfo Dyroffo jaunystė / Adolf Dyroffs Jugendgeschichte“, 1946, „Adolfas Dyroffas: Žvilgsnis į jo gyvenimą ir darbus / Adolf Dyroff: ein Blick auf sein Leben und sein Werk“, 1947).
Paskelbė klasikinės filologijos veikalus „Homeras ir graikų epinė poezija“ (1937) ir „Graikų literatūros istorija“ (1938). Kiti svarbesni veikalai: „Apie Spinozos panlogizmą“ (O panlogizme Spinozy, 1914), „Tipologinis filosofijos istorijos metodas“ (Tipologičeskij metod v istorii filosofii, 1916), „Pagrindiniai būties problemos sprendimai“ (Osnovnye rešenija problemy suščego, 1917), „Apie filosofijos istorijos priklausomybę nuo sisteminės filosofijos“ (O zavisimosti istorii filosofii ot filosofii sistematičeskoj, 1917), „Būties problema“ (Problema suščego, 1917), „Žvilgsnis į ontologinių spekuliacijų raidą“(Rzut oka na rozwój spekulacji ontologistycznej, 1925), „Bayle’is ir Spinoza“ (Bayle und Spinoza, 1930).
Be atskirų knygų, V. Šilkarskis paskelbė dešimtis straipsnių tarpukario Lietuvos kultūros ir mokslo žurnaluose („Logos“, „Židinys“, „Vairas“, „Akademikas“ ir kt.).
Buvo poliglotas – jis laisvai mokėjo, rašė mokslinius darbus ir dėstė mažiausiai šešiomis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, senąja graikų ir lotynų.
2005 m. Šiaulių universitete buvo atidaryta jo vardo auditorija.
Parengė Genovaitė Kačiuškienė
