Parapijos ir religinės bendruomenės

Krikščionių Romos katalikų bendruomenė

Pasvalio dekanate yra šios krikščionių Romos katalikų parapijos: Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo, Grūžių Švč. M. Marijos, Gulbinėnų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, Joniškėlio Švč. Trejybės, Kyburių Švč. M. Marijos Angeliškosios, Kriklinių Švč. M. Marijos Apsilankymo, Krinčino Šv. apašt. Petro ir Povilo, Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo, Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės, Pušaloto Šv. apašt. Petro ir Povilo, Saločių Šv. Juozapo, Skrebotiškio Švč. Jėzaus Širdies ir Vaškų Šv. Juozapo parapija.

Evangelikų reformatų bendruomenė

Nuo 17 a. pradžios veikia Evangelikų reformatų bendruomenė, turinti savo bažnyčią Švobiškyje. 1606 m. liepos 22 d. Švobiškio savininkas Martynas Švoba testamentu savo turtus ir žemę užrašė bažnyčiai. Tuo metu evangelikų reformatų dvarininkas Bialozoras pralaimėjo teismą Žemaičių katalikų vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir Upytės teismo sprendimu turėjo grąžinti Linkuvos bažnyčią katalikams, o evangelikų parapija buvo perkelta į Švobiškį.

1918 m. Švobiškyje apsigyveno generalinis senjoras kunigas Vilius Meškauskas. Jo rūpesčiu 1919 m. čia buvo sušauktas pirmasis valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje evangelikų reformatų bažnyčios sinodas.

Evangelikų reformatų tikėjimą išpažįsta 0,5 % krašto gyventojų. Apie 0,1 % gyventojų yra evangelikai liuteronai.

Stačiatikių (sentikių) bendruomenė

1924 m. stačiatikių bendruomenė Pasvalio mieste turėjo apie 30, 1959 m. apie 20 narių. Pirmoji Šv. Mitrofano cerkvė Pasvalyje įrengta 1870 m., o 1903 m. pastatyta nauja medinė Dievo Motinos Globėjos cerkvė. Oficialiai išregistruota 1959 m.

Kita stačiatikių bendruomenė buvo įsikūrusi Gegabrastoje, čia ir dabar gyvena stačiatikių tikėjimą išpažįstančių žmonių. Po 1863 m. sukilimo kaime apgyvendinti rusai kolonistai. Jie įkūrė mokyklą ir sentikių parapiją. Rusai buvo pakeitę vietovės vardą į Nikolskoje. Gegabrastoje stovi medinė Šv. Nikalojaus cerkvė. Po Antrojo pasaulinio karo Gegabrastos filijai priklausė ir Pasvalio cerkvė. Nuo 1939 m. Gegabrastos cerkvei vadovavo tėvas Nikolajus Gurjanovas. 1951 m. jam išvykus, bendruomenę aptarnaudavo daug šventikų, ir dabar nėra vietinio šventiko, atvyksta iš kitur. Stačiatikiai gegužės mėn. švenčia titulinius cerkvės atlaidus.