Kalneliai
Nors Pasvalio krašte vyrauja lygumos, tačiau yra ir nedidelių kalnelių. Jie susitelkę ant Linkuvos kalnagūbrio, kurio dalis driekiasi per Pasvalio rajoną – nuo Vienžindžių kaimo vakaruose iki Vidugirių kaimo rytuose. Viena atkarpa (nuo Vienažindžių iki Kalneliškių k.) vadinama Kiaulės nugara. Kai kurie kalneliai – tai buvę pilkapiai, laidojimo vietos, šventvietės, kur rasta senovės dirbinių. Senesniuose šaltiniuose (pvz., Petro Būtėno str. „Mūsų kalnai“ – sp. žurnale „Mūsų senovė“, Kaunas: Švietimo ministerija, 1921–1922, 1937–1940) minimi 22 kalneliai: tarp jų jau išnykę Kriaučkromis, Žvirgždynė, Taldaralda, Bevardis (tapęs ariamo lauko dalimi), Žogrynė, Jonkalnis (sunaikintas kasant žvyrą, likusi duobė, archeologų netyrinėtas, nors seniau rasta kaulų, senovės dirbinių – smeigtų, ietigalių; prielaida – buvusi šventvietė; toje vietoje trykšta šaltinis), Raudonkalnis (sunaikintas kasant žvyrą ar molį (tai rodo pavadinimas), likusi duobė; šlaite buvęs šaltinis).
Iki šiol matomi kalneliai yra šie:
Velniakalnis, esantis Kriaušiškių kaime, 0,5 km į šiaurės vakarus; tai alkvietė, kurią sudaro dvi kalvelės, šalia yra kapinės; mažesnėje kalvelėje kastas žvyras, ji vadinama Kapeliais (rastas kalavijas su 1480 m. data, antspaudų, popierių, geležinių dirbinių, kaulų). Didesnė kalva taip pat apardyta. Ji yra apie 100 m skersmens, apie 10 m aukščio, o virš jūros lygio iškilusi iki 75,2 m – tai aukščiausia vieta Pasvalio r.; ant Velniakalnio įrengtas akmenų ratas ir aukuras, o 2019 m. atidengta skulptūra – saulės laikrodis (skulpt. A. Grušas); čia kasmet minima Baltų vienybės diena (rugsėjo 22 d.) ir Valstybės diena (rugpjūčio 6 d.);
Vaisginis, esantis Dovydų kaime; tai padavimais apipintas smėlio kalnelis, senkapis, kuris archeologų netyrinėtas, bet kasinėtas vietinių gyventojų, rasta senovės daiktų – monetų, žalvarinių grandinėlių; naudotas smėlis, šiaurinis kraštas nukastas; už 20 m į rytus nuo jo yra šaltinis;
Kapų kalnelis, esantis prie pat Dovydų k., šiaurės vakarinėje dalyje, yra laidojimo vieta, aptverta akmenų mūro tvora;
Bulviakalnis yra šiauriau Kapų kalnelio, Dovydų k., archeologų netyrinėtas; pusė jo nukasta žvyrui, rytinėje dalyje rasta kaulų; jame buvo įrengtos bulvių rūsių duobės;
Katmilžis (turbūt buvęs Kapmilžis – milžinų kapas), esantis Dovydų k., galbūt pilkapis, laidojimo vieta, rasta kaulų; kastas žvyras, iškasta iki 3 m duobė; 1998 m. tyrinėtas archeologų, bet radinių neberasta;
Pašilio kalnas yra Grūžių kaime, jis buvo aukščiausias po Velniakalnio, bet sovietmečiu nukastas dėl žvyro. Rasta kaulų, manoma, kad tai buvo XVI–XVIII a. laidojimo vieta. Dabar jis apsodintas pušimis, dėl užimamo ploto atrodo įspūdingai;
Koplyčkalnis yra netoli Pašilio kalno, Grūžių k., galėjo būti šventvietė. Stipriai nukastas, apsodintas pušimis;
Nebuvėlių kapų kalnelis dabar Grūžių k. kapinės. Manoma, kad čia buvo laidojama III–IV a., nes aptikta to laiko radinių.
Viršelyje R. Grubinskienės nuotr. (Velniakalnis su Saulės laikrodžiu)
Šaltiniai:
Vaičiulis Faustas. Nuo Kriaučkromio iki Katmilžio: Dovydų kalnelių pasakojimai. // Darbas, 2025-07-29.
Vaičiulis Faustas. Grūžių kalneliai. // Darbas, 2025-08-19.
http://www.pasvalia.lt/gidas/objektai/20-velniakalnio-senkapis